Technologijų perdavimas – strategija mokslo ir verslo bendradarbiavimui

Vis sparčiau modernėjančiame pasaulyje ypač didelę reikšmę ekonomikos ir mokslo vystymesi užima technologijų perdavimo procesas. Tai - vieno subjekto sukurtų žinių, technologijų, organizacinės gamybinės patirties pritaikymas ar panaudojimas kitų subjektų veikloje.
Nepriklausomai nuo to, ar tai žinių perkėlimas iš fundamentalių tyrimų į taikomąsias technologijas, ar tiesiog dviejų komercinių subjektų apsikeitimas gamybine praktika, technologijų perdavimas yra žmogaus intelektualios veiklos procesas įgyvendinamas pasitelkiant švietimą, mokslinę literatūrą ar tiesioginį žmonių kontaktą.
Technologinių mainų proceso paskirtis - surasti, įvertinti ir perduoti žinias, technologijas bei veiklos metodus, sukuriant inovatyvius produktus bei paslaugas.
Svarbu pabrėžti, kad technologijų perdavimo procesas taikomas ne tik komercializuojant mokslinių tyrimų įstaigų ar privačių tyrėjų intelektinį produktą, bet ir didinant valstybinio masto sistemų efektyvumą taikant technologijų perdavimo procesus įvairiose valstybės valdymo srityse.
Tačiau Lietuvoje šie procesai nėra veiksmingi ir plačiai taikomi. Priežastys yra kelios: tai teisinės bazės spragos ir potencialių investuotojų į sukurtas technologijas neryžtingumas, vadinamojo rizikos kapitalo aktyvesnės veiklos stoka.
Suprantama, jog nė vienas universitetas nenori būti įmone, o nė viena verslo struktūra nenori būti mokomąja ar įstaiga. Mokslinė įstaiga, net ir turėdama visą reikiamą techninę bazę bei intelektinį potencialą technologijų perdavimo procese įstatymiškai yra apribota. Taip yra dėl teisinių suvaržymų mokslo įstaigoms valdant teisę į intelektinę nuosavybę, pritraukiant privatų kapitalą bei valdant technologijų perdavimo procese įkurtų įmonių akcijas.
Tuo tarpu verslo struktūros, kurios orientuojasi į pelno siekimą, negali leisti pinigų fundamentaliems tyrimams, naujų technologijų kūrimui.
Siekiant išspręsti šią dilemą bei sustiprinti tarpininkų vaidmenį tarp mokslo ir verslo įstaigų, įgyvendinant mokslo slėnių programą, bendrai veiklai apsijungė Lietuvos mokslo ir technologijų parkai ir Inovacijų centras sukuriant „Inotinklo“ iniciatyvą.
Ji skirta užtikrinti sėkmingą ir produktyvų bendradarbiavimą tarp mokslo įstaigų ir verslo struktūrų kuriant ir diegiant aukštąsias technologijas.
Vertinant tarpininkų vaidmenį svarbu išanalizuoti užsienio gerosios praktikos pavyzdžius technologijų perdavimo srityje. Šiame straipsnyje pateikiama Didžiosios Britanijos patirtis, gauta Klaipėdos mokslo ir technologijų parko specialistams lankantis Oksfordo universiteto technologijų perdavimo kompanijoje, Londono Karališkojo koledžo technologijų perdavimo centre, D. Britanijos nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos technologijų perdavimo centre.
Grįžtamasis ryšys
Užsienio praktikoje yra kuriami technologijų perdavimo biurai kurie turi juridinio vieneto statusą leidžiantį kontroliuoti akcijų paketus, laisvai disponuoti turimu turtu. Šios struktūros gali gauti paramą iš įvairių tarptautinių fondų, paprastai technologijų perdavimo biurų akcininkais (steigėjais) būna mokslo įstaigos.
Mokslo ir verslo sintezė D.Britanijos universitetuose veikia pagal paprastą mechanizmą: jei kūrėjas naudojasi mokslinės įstaigos įranga, 100 proc. Intelektinės nuosavybės teisių priklauso jai, tačiau mokslininkas turi teisę atsižvelgiant į savo indėlį gauti tam tikrą procentą teisių į išradimą. Kuo daugiau naujos technologijos kūrime panaudota intelektinio potencialo, tuo didesnis procentas teisių į intelektinę nuosavybę tenka kūrėjui.
Jei technologijos sukūrimui daugiau įtakos turėjo mokslo įstaigos techninė bazė, daugiau teisių atitenka universitetui.
Svarbu pažymėti, kad į technologijų kūrimą paprastai ypač aktyviai įtraukiami ir studentai.
Sukūrus teorinį produktą, jis patenka į minėtą technologijų perdavimo biurą, kuriame "žaliava" patentuojama, apsaugomos autorystės teisės.
Vėliau vyksta technologijos pritaikymo versle procesas, vadinamoji komercializacija. Specialistai dirba kaip skautai, ieško nišų rinkoje, analizuoja, kur ir kaip gali būti pritaikoma nauja technologija.
Sėkmingai užmezgus ryšius prasideda diskusijos su potencialiais investuotojais, kurie skirtų pinigus naujo produkto ar paslaugos kūrimui, pritaikymui.
Derybų pabaigoje iš naujo peržvelgiamas akcijų paketas priklausomai nuo verslo struktūros investicijų dydžio, mokslinės įstaigos ir kūrėjo indėlio. Savo ruožtu verslo struktūros naudoja rizikos kapitalo fondą.
Galutinis etapas - verslo išvystymas ir akcijų pardavimas biržoje, išleidžiant jų emisiją. Tokiu būdu tiek kūrėjas, tiek mokslinė įstaiga, tiek verslininkai gauna pelną. Universitetui atsiperka investicijos, nes technologijų kūrimo proceso metu uždirbami pinigai panaudojami naujų technologijų vystymui bei investicijoms į mokslo įstaigų infrastruktūrą.

Sisteminis požiūris

Tarptautinė praktika rodo, kad technologijų perdavimu užsiima ne tik mokslinės, bet ir sisteminės nacionalinio masto įstaigos. Pavyzdžiui, Anglijoje, Londone veikianti Nacionalinė sveikatos sistema. Joje dirba 180 tūkst. žmonių, o veikimo principas yra toks: savireguliacija (sistemos tobulinimas įgyvendinamas technologijų perdavimo proceso dėka) ir pridėtinės vertės produkto kūrimas.
Minėtoje sistemoje dirba įvairių sričių darbuotojai, kurie stebi pačios sistemos veikimą ir ją analizuoja, siūlo įvairius tobulintinus variantus.
Tarkime, gydytoja išanalizavo, kad sistemoje ydingai veikai vaistų tiekimas. Ji sukuria savo sistemą, ją patentuoja, o vėliau ši naujovė pritaikoma nacionaliniu lygiu. Tokiu būdu tobulėja ne tik personalas, gauna motyvaciją veikti ir kurti, bet ir pati sistema. Didžiausia vertybė, kad naujai sukurtas produktas atsiranda pačios sistemos viduje.
Žmonės, veikiantys minėtoje sistemoje nėra vien vykdytojai, tačiau turi motyvaciją patys tobulėti ir kurti, gauti iš to materialinę naudą. Taip ugdomas žmonių verslumas.
Tad technologijų perdavimo procesas gali veikti ne tik per universitetus, biurus, verslo struktūras, bet ir per nacionalinio masto sistemas. Lygiai taip galėtų vykti ir Lietuvoje, tarkime, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo bei kitose ministerijose.
Pavyzdžiui, Londono nacionalinės sveikatos sistemoje pernai jos vystymui buvo sukurti ir panaudota 19 projektų, o net 23 - komercializacijos procese. Galutinis rezultatas - pasiekti 24 licencijuoti susitarimai, o 13 produktų pasiekė rinką. Minėtoje sistemoje investuojami milžiniški pinigai naujų produktų ir technologijų kūrimui.
Deja, mūsų valstybėje kol kas dar nėra praktikos minėtiems procesams įgyvendinti. Koją kiša ir vadinamųjų rizikos kapitalo fondų stoka, jie nėra veiksnūs. Stingant galimybių gauti pradines investicijas technologijoms kurti ir perduoti, net ir technologijų perdavimo tarpininkų darbas yra sudėtingas.
Technologijų perdavimo specialistai įsitikinę, kad norint plėtoti technologijų perdavimo sritį Lietuvoje būtina įdiegti tam palankią teisinę bazę, sukurti finansavimo mechanizmus. Tai turėtų būti daroma ne tik privačioje erdvėje, bet ir nacionaliniu lygiu.
Valstybė turėtų būti ypač suinteresuota kurti pridėtinę vertę ne tik finansuojant švietimo sistemą, bet ir taikant technologijų perdavimo procesus kitose valstybės valdymo sferose: pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, krašto gynybos ir kt.
Svarbu suprasti, kad žmonių, dirbančių valstybės valdymo sistemoje, potencialias yra milžiniškas, tad tinkamai įgyvendinus technologijų perdavimo struktūrą galima ne tik padidinti valstybinių struktūrų veiklos efektyvumą, bet ir sukurti ne vieną inovatyvų verslą.